back

Gyvenimas tarp dviejų miestų

2019-11-30

Yra žmonių, kurie dirba keliaudami, kurie nori nuolatos jausti ryšį su gamta, ieško atostogų nuotaikos ir nebenori grūstis į didmiestį. Yra žmonių, kurie galvoja, jog dirbti atostogose – vis dar nuodėmė. Yra ir tokių, kurie išdrįsta įgyvendinti savo svajones bei persikelti gyventi prie jūros. Būtent tarp pastarųjų yra Klaipėdos miesto plėtros agentūros „Klaipėda ID“ šnekinta interjero dizainerė Diana Kenstavičiūtė. Diana keturias vasaras iš eilės derino darbą su atostogomis prie Baltijos jūros, kol šį rudenį išdrįso patikėti – jos širdis jau Klaipėdoje. Tad palikusi Vilnių tik verslo reikalams persikėlė gyventi į Lietuvos pajūrį.

Diana Kenstavičiūtė © Iš asmeninio archyvo

Papasakok apie savo gyvenimo kelionę. Kaip atsidūrei uostamiestyje?

Nors esu iš Panevėžio, studijoms pasirinkau Vilnių. Tuo metu, prieš gerus 10 metų, buvau tikrai patenkinta tiek miesto, tiek studijų pasirinkimu, o įgytas žinias po studijų bei visą savo energiją man norėjosi atiduoti Vilniui. Tikiu, jog norint būti savo amato profesionalu turi nebijoti išmėginti įvairų darbą, todėl dirbau net keliose skirtingose projektavimo įmonėse. 6 metus rinkau patirtį Vilniuje, kol galiausiai atsitokėjau nuo varžymosi su pačia savimi ir pradėjo formuotis kitokie poreikiai.

Buvau labai ambicinga, nesaugojau savęs ir kelis kartus perdegiau. Po tų kartų, pradėjau ieškoti būdų kaip nuraminti sielą bei protą – taip prieš 4 metus pradėjau važinėti į Klaipėdą, Neringą. Man norėjosi suprasti, kas vyksta su manimi, iš kur ateina šis staigus išsekimas. Galiausiai supratau, jog tai buvo atmosfera, kuri mane supo Vilniuje. Žinoma, čia būta ir jaunystės įtakos, kai vos įgijusi aukštąjį išsilavinimą nori daug pasiekti, suformuoti savo įvaizdį. Tačiau šioje vietoje daug prisidėjo ir Vilniaus daromas poveikis – turi pastoviai stengtis, lipti vis aukščiau.

Šiandien jaučiuosi laiminga ten kur esu, džiaugiuosi tuo, ką darau. Nuo tos akimirkos, kai nustojau sau meluoti, jog Klaipėda tik laikinas uostas vasaros sezonui ir persikrausčiau čia, jaučiuosi iš tiesų pradėjusi gyventi savo gyvenimą. Šiuo metu esu įsikūrusi Juodkrantėje, turiu savo interjero dizaino įmonę, kiekvieną dieną keltu keliuosi į Klaipėdą, važiuoju į „Light House“ bendradarbystės erdves, kur esu susikūrusi savo darbo vietą. Turiu susiformavusį draugų ratą tiek Klaipėdoje, tiek Juodkrantėje, o darbų turiu visoje Lietuvoje.

Kodėl pasirinkai būtent Klaipėdos regioną?

Dirbu su vizualiniais dalykais, todėl man svarbu kaip atrodo aplinka. Šiame krašte yra erdvės žvilgsniui – gali žiūrėti į horizontą gamtoje, o žvelgdamas į tolį tarsi praplėsti savo akiratį ir tai persineša per visas gyvenimo sritis. Pradėjusi važinėti į Klaipėdą, pamažu pajutau, kad mano gyvenimo kokybė gerėja. Galiu dvi valandas vaikščioti miške, o kitą akimirką ir vėl būti prie kompiuterio bei skambučių. Geriausia tai, jog šių pertraukų gamtoje metu pailsi mano protas – ką sunkiai pavyksta pasiekti gyvenant greitame didmiestyje. Iš pradžių siekiau tiesiog poilsio sau, bet rezultate pagerėjo ir mano darbo kokybė. Tai man leido suprasti, jog siekiu gyvenimo balanso tarp greičio ir ramybės.

Mano išvažiavimai į pajūrį prasidėdavo pavasarį, kai sušildavo orai, ir trukdavo iki vėlyvo rudens. Norėjosi atsisakyti koncepto, kai dirbi be atokvėpio, kad galėtumei išeiti dviejų savaičių atostogoms. Vietoj to siekiau, kad tos atostogos integruotųsi į kiekvieną dieną. Tokiu būdu atostogos nebeatrodo tolima siekiamybė, atsiranda sinchronizacija ir natūraliai gerėja gyvenimo kokybė.

Daug žmonių dirba keliaudami, tad man irgi norėjosi tai pabandyti. Tik vietoj užsienio, kuris tampa dažno tautiečio pasirinkimu dirbant nuotoliniu būdu, jaučiau, kad Lietuvoje taip pat galima rasti tą tinkamą kampelį darbui su atostogomis. Tuo metu, kai sprendžiau kur – man labai norėjosi dirbti prie jūros, pajausti daugiau erdvės. Pajūris labai natūraliai tapo mano pirmu pasirinkimu.

Kokia buvo pirmosios vasaros patirtis?

Pirmąją vasarą atvykau į Nidą. Susikūriau ten darbo vietą. Susiradau kur gyventi. Viskas klostėsi sklandžiai, nebuvo jokių didelių trikdžių ar diskomforto. Toks gyvenimo būdas priverčia išmokti įvertinti atstumus ir planuoti savo laiką. Net ir aplinkiniai ėmė labiau vertinti mano laiką. Aš jausdavau kaip žmonės, kurie besąlygiškai naudodavosi mano laiku, staiga pradėjo atidžiau peržiūrėti savo klausimus, susitikimai tapo daug produktyvesni. Bendraudama su verslo partneriais ir pasakodama apie gyvenimą prie jūros, iš jų jaučiu tokį ilgesį ar tai sutramdytą svajonę. Tada man tik ir norisi jiems sakyti – o kas jums trukdo paimti gyvenimą į savo rankas ir daryti tai, ko norite. Štai pažiūrėkite į mane – aš esu puikus pavyzdys, jog tai įmanoma. Nebūtina nerti visu 100%, galima pradėti mėginti po truputį, po vieną dieną, savaitę, mėnesį.

  

Akimirkos iš Dianos gyvenimo prie jūros © Iš asmeninio archyvo

Turi nemažai darbo reikalų sostinėje. Kaip atrodo Tavo diena tarp Klaipėdos ir Vilniaus?

Kai vykstu į Vilnių dažniausiai susiplanuoju kelionę su nakvyne. Keliuosi anksti ryte, persikeliu keltu ir sėdu į traukinį Klaipėda – Vilnius. Kelionės traukiniu metu dirbu, susipažįstu su naujais žmonėmis. Ne kartą traukinyje yra nutikę puikių pokalbių. Vilniuje suplanuota visa darbo diena – susitikimai, svarbūs pirkiniai. Po darbo aplankau giminaičius, draugus. Jei vyksta įdomus renginys - sudalyvauju jame. Kitą dieną taip pat būnu susiplanavusi susitikimų, po kurių vėl sėdu į traukinį Klaipėdos kryptimi. Keliones traukiniu visada skaičiuoju kaip darbo valandas, nes traukinyje labai patogu dirbti. Yra nemokamas WiFi, o net kai jo ir nėra turiu darbų, kuriuos galima pasidaryti be interneto ryšio. Dėl šios priežasties darbus traukinyje taip pat planuoju iš anksto.

Kokius jausmus Tau kelia keliavimas?

Keliavimas man – tai atsinaujinimas. Kiekvieną kartą iki galo nežinai, kaip susiklostys diena. Tai neleidžia užsnausti savo rutinoje. Nebūtina nukeliauti į kitą pasaulio kraštą, kad atsinaujintum, kartais į tuos pačius dalykus galima pažiūrėti kitu kampu ir tai duoda visiškai kitokią perspektyvą. Jeigu keliauji – gali sutikti įdomų žmogų, patirti netikėtą nuotykį. Tai mane motyvuoja. Jaučiuosi saugi, turėdama planą, kurį žadu įgyvendinti, bet lieka ir to laisvumo, paslapties. Manau, šiek tiek nežinios žmogui yra sveika. Rutina taip pat gali džiuginti, bet žmogus turi turėti ramų protą, ramią širdį, jog ji neįgristų. Dabar man dar viskas įdomu, aš noriu pažinti, man įdomus pasaulis, įdomu, kokius žmones sutiksiu ir tokiu būdu aš jaučiuosi gyva.

Vedi interjero dizaino kursus Klaipėdoje ir Vilniuje. Kaip noras mokyti savo amato kitus atėjo į Tavo gyvenimą?

Ši idėja atėjo iš Klaipėdos. Jau kuris laikas nešiojausi mintį, jog aš čia atvažiuoju – pasiimu kažką gero iš gamtos, iš aplinkos, ir nieko atgal neduodu. Tai kaip ir nesąžininga. Todėl atradusi, jog Klaipėdoje yra interjero kursų poreikis, supratau, jog tai mano galimybė kažką duoti miestui. Kartu su mergina, kuri pirmoji parodė susidomėjimą tokio pobūdžio kursams, sukūrėme formą, paleidome kvietimą registruotis į dizaino kursus Klaipėdoje ir rezultatas mane nustebino – registracijai pasibaigus sąraše buvo 20 žmonių. Po šio potyrio supratau, kad Klaipėda yra atvira tokiems dalykams. Viskas, ko reikia – tai įdėti savo laiko.

Dianos vedami interjero dizaino kursai "Ligh House" erdvėse © Iš asmeninio archyvo

Ar jautiesi įsiliejusi į bendruomenę?

Jaučiuosi itin pritapusi Juodkrantėje. Ten susikūriau mini pasaulį, kuriame turiu ir draugus ir mylimas vietas, jaučiuosi sava. Turiu draugų ratą, kuris susiformavo ir Klaipėdoje. Su pačiu miestu dar tik susipažįstu, nes tarytum tik dabar pripažinau sau, kad aš čia gyvenu. „Light House“ bendradarbystės erdvės yra nuostabi vieta startui – žmonės su panašiu požiūriu į gyvenimą ir bendruomenė pasiruošusi padėti – tai mane labai užmotyvavo. Taip, jaučiuosi įsiintegravusi į visuomenę, tačiau norėtųsi, jog mieste egzistuotų bendruomenė, prie kurios jau galėtų prisijungti tie, kurie dar tik svarsto persikraustyti į pajūrį.

Gyveni Juodkrantėje, darbo vietą turi Klaipėdoje ir kalbi apie pajūrį, kaip apie vieną regioną. Regis Klaipėda Tau didesnė, nei parodyta žemėlapyje?

Gyvenimas uostamiestyje man nėra tik Juodkrantė ar Klaipėda. Čia labai paprasta per 25 minutes būti Palangoje ir ten mėgautis SPA procedūromis. Visai šalia yra puikus Pranciškonų vienuolynas Kretingoje, kur dažnai nuvažiuoju pas vienuolius. Toks pajūrio paketas – ko dar gali reikėti? Yra tarptautinis oro uostas ir tas jo mažumas, toks mielas ir be galo patogus. Čia randu viską, ko reikia norint gerai, kokybiškai gyventi.

Ko palinkėtumei kitiems žmonėms svarstantiems apie persikraustymą į pajūrį?

Linkėčiau tą visą svarstymų paketą uždaryti į lagaminą ir pasakyti atsidarysiu jus rytoj, o šiandien tą pačią akimirką imti ir išvažiuoti. Nebūtinai visam. Tiesiog pasivaikščioti, nueiti prie jūros, pavalgyti skanaus maisto – čia yra puikių restoranų. Paskambinkite man, pakvieskite kavos – pasitiksiu jus „Light House“, aprodysiu erdves, papasakosiu koks gyvenimas čia – vakarinėje Lietuvos pusėje.

Aš linkiu, kad žmonės važiuotų ir tyrinėtų. Nebūkite užstrigę kitų žmonių primestoje tikrovėje. Jei kyla abejonių – lengviausias būdas jas išsklaidyti padaryti tai, kuo abejojate. Ką gali žinoti, gal Jūs kitas pakeleivis kurį sutiksiu traukinyje, nes aš esu toji kuri šiuo gyvenimo etapu gyvena tarp dviejų miestų.

 

Pasaulio lyderių pasirinkimas